Aukštujų Šimonių likimas

Tai Mažosios Lietuvos buities, papročių, tradicijų metraštis, kur šio krašto istorija parodyta per vienos giminės kartų kartas. Romane vaizduojama dviejų kultūrų (vokiškosios ir lietuviškosios), dviejų tikėjimų (pagonybės ir krikščionybės) sandūra. Pradėdama pasakojimą apie išnykusią praeitį, I. Simonaitytė skaitytoją nukelia į XVIII amžių, plačiau aprašydama vieną svarbų įvykį – 1709–1711 metų marą, nusiaubusį Mažąją Lietuvą, nusinešusį šimtus gyvybių ir nulėmusį tolesnį pagrindinių romano veikėjų Šimonių gyvenimą. Kurdama bajorų Šimonių istoriją, I. Simonaitytė dabartį sujungia su praeitimi. Romano veikėjų kelionė trunka du šimtmečius, parodydama, kaip garbingi bajorai Šimoniai palaipsniui tampa būrais, paminančiais bet kokias vertybes, praradusiais moralinį pagrindą. Tarytum norėdama viską užfiksuoti, rašytoja su metraštininkui būdingu atidumu romane pažymi visus Šimonių giminės gimimus ir mirtis, taip akcentuodama laiko tėkmę ir gyvenimo laikinumą, pabrėždama likimo neišvengiamybę.